Kiekvienas iš mūsų žaidžiame kasdien. Visur. Vieni tai vadina santykiais. Kiti politika. Treti darbu. Ketvirti gyvenimu. Sinonimų kalboje daug. Bet principas yra toks pat. Žaidimas. Aš dar kitaip vadinu - ritualiniu cikliniu šokiu. Nes šokyje yra kažkokios taisyklės. Ir formos, kuriose esti mažos variacijos, kurios ir nudžiugina bei nustebina.
O kas yra žaidimas? Žaidimas yra kertinis dalykas tavo identiteto vystymuisi. Ne kaip mano individualistai, identiteto vystymasis nevyksta vakuume. Pokyčiai vyksta sistemoje. Aplinkoje. Mes viso to dalis. Norim to, ar nenorim.
Kaip ir su virusais. Jeigu gyvensi visą laiką sterilioje aplinkoje, išėjęs laukan numirsi. Imunitetas nebus prisitaikęs prie įvairiausių virusų aplinkoje. Nebus pratęs prie žaidimo taisyklių. Taip pat ir su identitetu. Ką ištransliuoji į aplinką išleisdamas savus virusus, aplinka absorbuoja ir vice versa. Kokia aplinka, toks ir tu. Koks tu, tokia ir aplinka.
Žaidimo esmė yra žaisti. Angliškai skambėtų: the essence of the game is play. Žaidimas ir žaisti yra skirtingi. Visa esmė slypi procese. Procese - darymas. O kad darytum, turi bent menkiausiai tikėti. O iš kur ateina tikėjimas? Atsakymas kaip ir aiškus. Bet kaip žaidimas, kurio esmė yra žaisti, gali taip motyvuoti švaistyti energiją procese, kuriame nei vienas neišeis laimėtoju? Iš kur tokia motyvacija dalyvauti sliekų mūšyje dėl didesnės smėlio dėžės ploto, nors žinai, kad būsi sulestas pačiame žaidimo gale?
Galima atsakyti į motyvacijos klausimą remiantis Maslow piramide, homo sapiens prigimtimi, evoliucijos tyrimais ir kita. Yra daug požiūrio taškų. Tačiau visose teorijose epicentras yra identiteto pokyčio procesas. Vienas vakuume esi tusčias. Turi tik genus. O tavo, kaip in dividus (dėl šio žodžio naudojimo pasiginčyčiau), identitetas visada keičiasi. Nuo tavo atsiradimo iki išėjimo iš šio pasaulio.
Žmogus negyvena vakuume. Žmogus gyvena tarp kitų homo sapiens. Nors egzistuojame savose realybėse, tiesose, idėjose, tačiau žaidimas sumoduliuoja tuos dalykus aplinkoje. Liaudiškai tariant “nužemina”. Palaiko harmoniją tarp tvarkos ir chaoso. Todėl tavo veiksmai keičia aplinką. Tiksliau aplinkos burbulo iliuziją. Ir kiti yra tavo identiteto iliuzijos dalis. Aš tai vadinu kreivų veidrodžių difuzija. Kai subjektyvių realybių ir aplinkos iliuzijų formos (aš tai vadinu veidrdodžiais) keičiasi difuziškai, kitaip sakant nekontroliuojamai ir neapskaičiuojamai.
Gaunant pakankamai karščio, veidrodžiai metamorfuoja į įvairiausias formas bei medžiagas. Ir kuriasi nauji liejiniai. Aišku, liejiniai būna su įtrūkimais. Kuo anksčiau įtrūkimai atsiranda, tuo jie gilesni. Tad paradoksaliai kol nepastebi įtrūkimų, tol žaidimas keisdamas tavo identitetą naujų įtrūkimų sukuria neužpildydamas senų. Jeigu įtrūkimas per platus, gali sudužti į šipulius. Ir kai kurie sudūžta. Tačiau šukės niekur nedingsta. Kaip ir vėžio ląstelės. Žaidimas liekanas įtraukia į smėlio dėžę.
Žaidimas yra ritualas. Ritualas yra bendrosios žaidimo taisyklės, kurių laikomės. Vieni tai vadina universaliomis vertybėmis, kiti 10 Dievo įsakymais, treti įstatymais ir kita. Turime daug panašumų į skruzdeles arba bites, tik mums labiau pasisekė evoliucijos žaidime. Bet žaidžiame taip pat, kaip ir vabzdžiai. Ir šokame ciklinius šokius.
Tai kokios yra ritualų šaknys? Simbolika. Simbolika sudaro ritualus ir giliai veikia mūsų pasąmonę. Ženklai yra giliai tamsioje psichikos dalyje. Jungas greičiausiai teisus. Kad pasąmonė nepriklauso nuo žmogaus. Nuo laiko. Nes simboliuose slypi laikui nepavaldžios formos. Amžinos. Ir jie neturi centro. Nei pradžios. Nei galo. Bet jie mus veikia daugiau, nei “įsivaizduojame”. Jeigu pastebėsi, simboliai vyrauja visur. Logotipuose, žodžiuose, spalvose. Net būname vidutiniškai 7 - 8 valandas transcendencijos būsenoje. Skirtingų formų bei nuotraukų epizoduose, kurie mūsų racionaliai smegenų daliai nesuprantami. Ir tai mus motyvuoja tikėti. Žaisti. Palikti dalį savęs žaidime. Įveikti laiką. Ir dalyvauti procese, kurio tikslas yra pats procesas. Nes žaidimas be simbolių tėra fasadas. Turi būti naivus, kad sąžiningai žaidimą žaistum. Pridėsiu Šopenhauerio mintį, kad iš valios bei troškimų kalėjimo nepabėgsime. Nes tai yra žaidimo medaliai. O visi nori laimėti. Būti geriausiu slieku. Simuliacijos ir simuliakrai be kurių negalime gyventi.
Žaidimo simbolius gauni iš aplinkos nuo vaikystės. Gal su genais. Po to atrandi, kad esi dalis socialis. Prisitaikai prie ritualų. Ir ritualai piešia bendrą emocinę patirtį su kitais. Tai yra tiltas tarp tavo ir kitų pasąmonės. Susijungia simboliai. Emocinės patirtys. Iliuzijų tektoninių lūžių moduliacija. Geriausias pavyzdys esame mes, suaugę vaikai. Žaislus pakeičia pinigai. Piešinius pastatai. Vienaragius lėktuvai. Žaidimus politika. Pilis valstybės. Karalius autoritetai. Tokie ir suaugėliai esame.
Simboliai pakuria kiekviename iš mūsų “Big Bang” variklį, tad kuria chaosą, o ritualai - tvarką. Žaidimas yra sistema. Bet be žmogaus, žaidimo nebūtų. Mūsų žaidimo.
