Grįžau į Lietuvą kelioms dienoms. Nusileidžiu. Išlipu iš lėktuvo. Dvejopi jausmai. Kažkas atrodo svetima, bet kartu ir artima. Važiuoju. Aplink pilkų atspalvių paletė, pušys. Grįžau namo? Vis dar nežinau. Lyg įmestas į ledinį vandenį, bet pilamas karštas.
Išeinu pasivaikščioti. Kokia keista ta tyla. Kur žmonės? Atrodo, kad jos laukiau kaip išsiilgtos atgaivos. Kaip seno draugo, kurio nebuvau matęs ištisus metus. Vaikštau apimtas keisto jausmo. Jaučiu, kad tyla man nori kažką pasakyti. Bet aš vis dar nesuprantu.
Atsisėdu ant kėdės, žiūrėdamas į jūrą. Kaip gera vėl pasisveikinti su ja. Ar ji pasiilgo manęs? Nesvarbu. Stebiu tolyje ošiančias bangas, klausausi kiekvieno jų lūžio. Galbūt čia ir slypi tylos žinia. Sustok, akimirka, žavinga. Grįžtu vėlai. Jaučiuosi beprotiškai pavargęs – lyg po ilgos meditacijos sesijos.
Anksti atsikeliu. Nenoriu pažadinti žmonių, miegančių šiuose namuose. Visgi susiduriu su jais. Jie paklausia: „Ar mes tau rūpime?“ Žiūriu žmogui į akis. Lūpose stringa tyla, tarsi įtempta styga. Neturiu žodžių. Net pats nesuprantu, ar esu namie.
Vėliau vairuoju per pusę Lietuvos. Viskas lyg sapnas: laiko beveik nėra, kūnas – tik mechanizmas. Mintys kažkur už Nemuno. Už Baltijos. Gal net už Žemės. Susitinku su dar vienu draugu. Šnekamės lyg būtų praėjusi tik diena nuo paskutinio karto. Bet iš tiesų – metai. Gal net dešimtmečiai. Jaučiu, kaip laikas ir erdvė keičia formas nežmonišku greičiu. Pakyla nuojauta, kad tai – paskutinis susitikimas.
Vakare grįžtu pavargęs. Nauja diena išaušta, bet ar ji tikra? Ramiai priimu tikrovę. Vis dar esu čia ir kartu – ne čia. Viena mintis vis neduoda ramybės: tyla ir erdvė. Tai, ko mes dažnai nevertiname. Ir vis dėlto širdį praveria liūdesys: čia, šioje žemėje, nematau ateities. Ji – kitame krašte, kitoje realybėje. Bet ne čia.
Pakylu lėktuvu anksti rytą. Kodėl tai, kur ką tik buvau, tampa vis svetimesniu? Tolsta nuo manęs kaip šviesa tunelio gale. Aš jaučiuosi svetimas, nutolstantis. Lyg žiūrėdamas pro lėktuvo langą į vis labiau mažėjančią žemę.
Grįžtu į savo kitą rutiną. Paguldytas minčių, jaučiu, kaip nerimas kaupiasi. Lyg balionas pripildytas vandens, kuris nesprogsta – tik pulsuoja. Kodėl tyla taip mane sukrėtė? Kodėl būtent ji vienintelė teikė man tikrą atgaivą, užtikrino ramų miegą?
Einu tylos link. Pasiekiu tamsų ežerą. Neriu gilyn. Tyloje išgirstu vaiko balsą: „Neatimk iš manęs.“ Nerimas sukyla. Neriu dar giliau – balsas garsėja. Ašaros tarsi ryto šviesa slysta skruostu, o krūtinę slegia skausmas. N-E-A-T-I-M-K. Paslystu ir panirstu į prisiminimų molekules.
Nerimas, baimė, džiaugsmas, pyktis, sielvartas – viskas vienu metu. Krentu į vaikystės epizodą. Taip stipriai spaudžia krūtinę, kad norisi šaukti. Mane mėto į prisiminimų molekules vis greičiau: veidai, seniai matyti vaizdai, garsai, medžiai... Skausmas stiprėja, kvėpavimas tankėja. Emocijų paletė didėja.
Netikėtai atsiranda senolis. Sėdi, tyliai kuždėdamas vos girdimu balsu:
– Matau, tu myli šį pasaulį. Kaip saldainį, kuris kartais būna su paslėpta rūgštele. Aš – tavo išmintis, o Vaikas šalia manęs – tavo džiaugsmas, pyktis, smalsumas. Kartu jauti ir saugumą, ir chaosą. Tarsi stovėtum tarp pradžios ir pabaigos. Kvėpuoji, nes širdyje glūdi meilė. Laikui, skausmui, Viešpačiui, likimui. Ji tave saugo, net kai viskas atrodo nevaldoma.
Vaikas suraukia antakius, tarsi tuoj verks:
– Aš nenoriu nieko paleisti. Prisiminimų molekulės man kaip užrakintos knygos. Jose laikau tai, ko neišdrįstu rodyti pasauliui. Gal dėl to man sekėsi istorija? Prisimenu kiekvieną smulkmeną taip, lyg viskas vyktų dabar. Ten saugu.
Senolis linkteli lėtai:
– Kiekvienas puslapis turi ir džiaugsmo, ir skausmo. Jie maitina, bet ir slegia. Laikas varto lapus, o tu švelniai baugštus stebėtojas. Visgi šiose knygose – begalinė meilė kiekvienai akimirkai, kiekvienam sutiktam žmogui, ir begalinis skausmas. Šiedu sudaro tavo esmę.
Vaikas surakina kumščius, jo balsas virpa:
– Neatimk jų iš manęs, prašau.
Senolis trumpam nuleidžia galvą, paskui šiltai pažvelgia:
– Aš tik praveriu duris, kad suprastum: užrakintos knygos vieną dieną vis tiek atsiveria. Ir kai jos prabyla, suvoki, kad meilė ir skausmas eina greta. Visa tai – tu.
Akimirką sustoju. Širdyje suvirpa ir skausmas, ir meilė. Lyg dvi stiprios srovės, bet visos – mano. Pradžia ir pabaiga susilieja. Išneriu iš tamsos. Skausmas pamažu atslūgsta. Sielos vartai švelniai užsidaro. Tyla grįžta. Užmiegu.
