Kūčios. Išvykstu į kalnus. Ankstus rytas - Saulė kyla virš vandenyno horizonto. Į vieną pusę: 2,5 valandos žygio. Atgal – tiek pat. 22 laipsnių šilumos. Valanda kelio automobiliu. Kelias vinguriuojantis. Fotografuoju kiekvieną posūkį akimis. Atvykstu į vietą. Žygiuoju į laukinį paplūdimį.
Sunku pradėti eiti. Pasitinka 20–30 laipsnių statumas, trunkantis apie 1,5 valandos. Kova manyje intensyvėja: kūnas eina sau, smegenys – sau, aš – tarp jų. Perfekcionizmas spaudžia. Kyla skausmas. Širdies plakimas kutena kūną. Sustoju. Žvilgsnis į kalno viršūnę. Ar tikrai pajėgsiu?
Saulė jau aukštai – nebėra šešėlio. Nerimas mainosi su nuovargiu. Sunkiasvorės minčių snaigės pasunkina žygį. Galvoje slenka baimės, fobijos, užspaustos emocijos, jausmai. Bet kūnas žino savo ritmą. Lipu. Rytinis vėjas paliečia mano skruostą – primindamas, kad esu gyvas.
Užlipu viršun. Vidinis vaikas džiaugiasi. Seniai buvau toks laimingas. Didvyris sau. Endorfinai matyt pasileido. Akimirkos skonis: druska ant lūpų. Atsigeriu vandens. Klausausi tylos. Ji kitokia, nematyta. Kalnų tyla – baugiai užburianti ir svetima. „Kaip jie taip gyvena milijonus metų?“ – klausiu akmenų. Nėra atsakymo. Tik galvoje pasigirsta triukšmas, niekieno kito negirdimas.
Tolumoje – paukščių čiulbesys. Švelnus garsas. Masažas ausims. Gal tai kalnų choras? Sutinku šveicarus. Klausia, ar aš taip pat pabėgau nuo švenčių triukšmo. Linkteliu. Jaučiuosi svetimas, nekviestas svečias.
Leidžiuosi žemyn. Slįstu kartais. Batai, matyt, netinkami. Kojos dreba nuo statumo ir baimės. Kerintys vaizdai. Didžiulė tyla. Įspūdingas jautrus šešėlių žaidimas, kuriame kiekvienas akmuo ir kalnas dalyvauja kartu su saules straksėjimu ten aukštai. O debesys matyt pasiėmusios atostogas.
Guliu ant smėlio. Saulės spinduliai švelniai skverbiasi per odą. Jaučiuosi lyg mane, smėlio smiltelę, vėjas išmetė į dykumą. Bet kažkas manyje ima jungtis su kalnais, su egzistenciniu nerimu.
Bangos didžiulės, atsimuša garsu. Baugu. Nežinomybė. Mirtis. Tamsa. Vis dėlto kažkas šaukia eiti gilyn. Jaučiu “nuogą nerimą”. Čia tyla skamba.
Brendu į vandenį, ištirpdamas kosminio stabilumo iliuzijoje. Atiduodu save, Armandą, bangoms. Kur slypi tamsios gelmės, nežinomi padarai, visatos slėpiniai. Pažvelgiu jiems į akis. Susilieju su mirtimi, tuštuma, laiku ir pasauliu.
Neriu gilyn. Vanduo apgaubia kūną, o kartu ir visi mano atsakymai. Srovė mane neša. Tyla. Ir aš tampu jos dalis.
