Tai nėra paralyžius. Tai nėra obsesija. Tai vadinama gyvenimu, keistu gyvenimu, lyg uždarytas vienutėje. Paliktas vandens dubenėlis, lyg šuniui. Ir kas keisčiausia – taip elgiasi tas, kuris ir yra uždarytas. Uždarė save kaip gyvulį. Nors vienutėje yra šviesos gabalėlis, bet jis surakintas juodosios skylės centrifūgos.
Ir ką? Kartais jį išleidžia. Tačiau tai tėra iliuzija – iliuzija laisvės, jog pasaulis platus. Nes žiūrėk, yra vidiniai įstatymai, kurie tave uždarys vardan visų saugumo, vardan Tavo saugumo. Taip, tavo. Ten, už sienų, yra pavojus. Tu prakaituosi, jausi nerimą, skausmą, širdgėlą, siaubingą gėdą.
Pradėsi lygintis su kitais, jausti aistrą, būsi žmogumi. Ne, ne – tai pavojinga. Ši raudona linija gali sugriauti šio kalėjimo sienas. O visiems reikia išgyventi, gi ateina ekonominė recesija.
Viskas aplink emocijas: kaip jausis investuotojai? Kokią žinutę siųs Federalinis Rezervas dėl 10 metų obligacijų? Reikia refinansuoti skolą – tiek finansinę, tiek emocinę. Mes gi pasaulio galybė.
Tik ne aš – aš uždarytas apsaugoti save patį. Bet keista: sienos stiklinės, neperšaunamo stiklo, lyg Popiežius būčiau. Kas nori, tas mato, tik mažuma mato, jog čia neperšaunamas stiklas, bet dauguma jaučia, jog kažkas negerai.
Ir kas? Žodžiai – kaip tabula rasa – beskonis. Taip, jis išjudina mintis, taip, ištraukia į šviesą vienutės šešėliuose glūdžiusias istorijas. Sąmoningumas degina šešėlius blogus. Bet atsargiai – tai yra antibiotikas: jis degina viską, ir galų gale vėžinės ląstelės atsiranda ten, per kraują. Vis tiek šešėlis atsiras paskutinę tavo kvėpavimo akimirką; žinoma, nenorės ir jis dingti.
Tačiau prieinu prie ontologinių klausimų, kurių neliesiu. Skaitytojau, tavo valia tuom domėtis – horoskopais, budizmu, karma, pragaru ir dangumi. Ar tikėsi, ar ne – objektyviai skirtumo nebus. Kai pateksi ten arba nepateksi, tada suprasi. Tas pats kaip vairavimas: kol neatsisėdi prie vairo ir nespaudi pedalų, viskas yra mėlyna piliulė. Ten jau prisiimsi atsakomybę. Būsi Neo Matricoje. Arba Buda.
Aš – ne išimtis. Tai lieka harakiris? Taip, tai vienintelis rodmuo, jog kontroliuoju gyvenimą, tiksliau – likimą. Juokinga, Henrikui Radauskui ištiktų pilvo skausmas nuo juoko hormonų. Per daug sąmonės vitaminų panaudota. Bet, kaip Tolstojus sakė, tokiais atvejais lieka keturi keliai. O, matyt, aš, kaip jis, noriu simbolinio rodmens, bet neturiu kiaušinių to padaryti. Reiškiasi, yra kitas kelias – tapti idiotu, sąmoningu idiotu. Kaip Atėnė, užrištom akim nuo uolos į tamsaus slėnio rankas.
Labas, mielasai Dostojevski, kartoju ir kartoju, round around, kaip Škėmoje. Tai supykdys vienutės prižiūrėtojus: man sukils nerimas, prakaitas išpils, ir daug kitų emocijų. Kaltės jausmas, gėda, nusivylimas. Apie savivertę nešneku – čia jau nukainuotas dalykas, nes jie vėl mostels savo bananais. Ir dar pakabins Humanoje kaip "nukainuota prekė".
Jie, matyt, neskaitė Džordžo Orwello „1984“, kur O’Brajenas išvalo Vinstono Smito „ego“. Jis pamilsta Didįjį Brolį, jis tampa „tyras“. Ir skamba tamsiųjų angelų lyros kelyje į platonišką meilę. Iš urvo į atvirų erdvių meninę instaliaciją. Primena meksikietiškus filmus ir Katalikų Bažnyčią – ši tema kitam pokalbiui.
Mes visi riboti, ir tą aš pripažįstu. Aš esu savo minčių bei patirčių kalinys. Pridėsiu impulsus bei emocijas, istoriją ir genus, nors klausimas dėl jautrumo: ar gali įsiugdyti odą sunkumams? Matyt. Neveltui „snowflake generation“: tik krepšt – ir sacharino masė į visas keturias pasaulio puses, kaip feromonai. Imkiet mane ir myliekiet, ir tatai myliedami perminkykiet. Kaip smėlio pilį, kol lietutis neaplys. Tikslas – dėmesys ir patvirtinimas „aukos režimo“.
Tarkim. Sakai, skaitytojau, kad aš išimtis? Nemanau. Teks prieš tave, kaip prieš chirurgą, nusirengti – ir tu turi skalpelį bei Dirbtinį Intelektą. Žinai „Sąvaržėlės paradoksą“? Tai va – aš pacientas: daryk, ką nori; tavo vertinimo įrankiai čakroms atsiverti, pasišlykštėjimui.
Kas tai per stuobrys, kuris turi aiškinti man, kaip elgtis? Postmodernizmo frazė, kad amžius – tik skaičius. Neiname į niuansus. Ir Foucalt bei Sartrą. Tačiau laiko aš turėjau mąstyti daug, netgi per daug – izoliacija daro savo. Bandau iš tiesų pabėgti nuo atsakomybės klausimo. Eiti "tradicinėmis vertybėmis". OK, o kur tavo planas, brolyti?
Tu gi turi kolektyvinės atsakomybės nustatytas atsakomybes: lietuvio vyro yra tokios – namas, du vaikai, vienkiemis, mašina, ąžuolas, verslas. Alio, kur tu, ponas Armandai? Nevaidinsiu ypatingo ar kažkokio intelektualo, nes toks nesu: kraujagyslės tos pačios, kraujas net raudonas – ne reptiloidas.
Objektyviai žiūrint, tas lietuvis idiotas yra laimingesnis. Ir koks skirtumas, kiek tu žinai? Tu jauti, ir tas svarbiausia. Bet ar tikrai? Turėti galimybę nuvažiuoti į Nidą kelioms dienoms vasaros metu – jau privilegija: ne mintyse, o skaičiukuose, įsisavinimo schemose. Ar ne, taip, idiotai? Ne tokie jau ir idiotai – jie gali sau leist būti Saliamonais ir "sustabdyti akimirką žavingą".
O aš – ne. Vienas nulis. Lietuva pralenkia Centrinę Afrikos Respubliką FIFA reitinge – džiugu. Ir aš pavydžiu kamputyje, mezgu prakeiksmus, kaip tie parapsichologai per BTV televiziją. Tarkime, aš čia esu su savo kognityvinėmis turbulencijomis, su minties ir jausmo virpesiais, kuriuos galiu stebėti lyg FlightRadar.
„O kas toliau?“ – užduosi man klausimą, skaitytojau. Galiu duoti standartinį atsakymą – „nežinau“. Gyvenime yra daug nežinomųjų – tarp 80–95 %. Galime pasiginčyti prie vyno, viskio ar alaus bokalo. Arba fiziko su matematiku. Gi jie ten kasasi.
Tačiau faktas, jog rašau iš vienutės. Įsivaizduoji? Per daug LRT žiūriu? Ten, žinok, nėra jokio televizoriaus, nei rankenų. Bet ten nėra Rokiškis ar Švėkšna – ten yra mano vienutė, ir pagalvė minkšta. Ir sienos ne sidabrinės. O su patrupusiu tinku.
Neveltui žmogus – žiauriausias žinduolis; vilkas dėl malonumo neperkąs kitam vilkui gerklės. Sau net nėra apie ką šnekėti. O aš esu „progresyvesnis“. Ir, kaip Jurgio Savickio kūrinyje „Mano kova“, šeimynėlė vėl prisės prie stalo – vidinė vienutės komisija sėdės ir spręs, kaip tampyti tą Armandą. Ir po to baliavos, kaip per Vienos kongresą: gi reikia atšvęsti Napoleono pralaimėjimą. Švęsti, lyg paskutinę vakarienę. Judas kažkur slypi. Mes tave matom.
O Armando? Ar yra vilties? Visada jos yra – neveltui rašau. Galbūt būčiau pasirinkęs drąsiausią variantą pagal Tolstojų, bet nepasirinkau. Dar nesu samurajus. Ar gailestingi prižiūrėtojai, ar mane išsiuntė į Šventosios Elenos salą – laikas parodys.
Tai, skaitytojau, pasverk ambicijas, liaudiškai sakant, apryk jas pagal savo burnos kubinį išmatavimą bei liežuvio akupunktūros jautrumą – kaip radiaciją. Trigonometrija padės tikslumui. Prometėjo likimu kvepia. Obuolių pyragas, pagamintas gyvatės. Pirmieji ragautojai - Adomas ir Ieva. Tačiau laiko neatsigražinsi – to bijo tiek kalinys Armandas, tiek šešėliai.
