Amžinybės kopos
Nežemiškos smiltys skriejo artyn
Ir glotniai sudurė gyvenimų valtis.
Likimas betarpis grojo aplink,
Užpustęs amžiną kelią į Dangų…
2023-08-20 / Nida
Šiandien žiūrėjau filmą kino teatre apie devyniasdešimtuosius Šiauliuose – Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“. Sėdėjau ir prakaitavau nuo emocinių bangų, besiveržiančių iš mano vidaus: daug įtampos, konfliktų, vidinio susidūrimo. Juntu, kaip aplinka keičia žmogų. Filmo pabaigoje pagrindinis veikėjas kartu su draugu Minde išgeria alaus prie jūros, nakvoja kopose, nes neturi kur apsistoti. Atsibudęs, jis sukuria eilėraštį, klausydamas jūros bangų. Atrodo, kad tas paslaptingas vandens alsavimas Rimantą įtraukia ir tampa atspirties tašku naujam gyvenimo kelionės etapui.
Žiūrėdamas filmą, pats jutau įvairias emocijas – įtampą, skausmą, gailestį, nežinomybę. Lyg būčiau ten, toje istorijoje. Išeidamas iš kino teatro net drebėjau – kaip ir dabar, rašydamas šiuos žodžius. Prisiminiau savo vaikystę: gyvenau vos už kilometro nuo jūros – penkiolika minučių pėsčiomis iki bangų. Tai taip stipriai surezonavo su filmo vaizdais, tarsi būčiau tapęs pagrindiniu veikėju, tik mano pasaulis – Palanga, o jo – Šiauliai. Tą patį jaučiau ir dėl laisvės pojūčio, desperacijos, skausmo.
Pamenu saugią vaikystės vietą: didelį kiemą, kelis draugus. Ten statydavau smėlio pilis, „vaškinius drakonus“, klausydavausi jūros ir pušyno ošimo. Kaip man jie atrodė pilni paslapties, taip kitam vaikui Šiaulių „pietinia“ – miesto triukšmas, mašinų gausmas, aukšti namai. Vaikystė – gražiausias metas, mūsų pradžia ir pabaiga, apsauga nuo chaoso. Žiūrėdamas filmą, pajaučiau stiprią melancholiją dėl praeities. Skausmingas grožis tarsi kulka veria kiaurai per širdį. Susimąsčiau apie herojų Rimantą: jam Šiauliai, man – Palanga, bet abiem tai buvo visas pasaulis.
Tačiau net ir suradęs merginą, patyręs naujų jausmų, protagonistas filme išgyvena vienišumą, egzistencinę tuštumą. Ten nuskamba frazė: „Gyvenimas yra daugiau nei idiotas, o apgaulė“ (aliuzija į Dostojevskio „Idiotą”). Ji atspindi gilų skausmą bei vidinį konfliktą tarp nežinomybės ir stabilumo. Pasirinkimų nėra daug, nes kiekvienas turi kainą – visada ką nors aukojame. Toks ambivalentiškumas išmuša iš pamatų ir palieka klajoti „tarp“: tarp Didžiosios motinos ir Didžiojo Tėvo, tarp chaoso ir tvarkos. Esame lyg sūnūs ir dukros, ieškančios tolimos „Šiaurinės žvaigždės“ (Biliūno žvaigždės). Tampame tarsi Dostojevskio Myškinai. Kas žino, ar pasieksime savo žvaigždę? O gal nešiojamės ją savyje ir todėl kas rytą kvėpuojame, kasdien atsikeliame? Arba stovėsime kaip sakė Šopenhaueris, ant kalno viršūnės, žvelgdami į degantį pasaulį? Kaip rašau eilėraštyje „Fantomas“:
Tiksi tyla garsiai, brūžina širdį,
Spaudžia lyg sultis bekraštė erdvė.
Atmerkiu akis – ant kalno viršaus
Juokiuos stebėdamas degančią Žemę…
Filmo protagonistas Rimantas šią nežinomybę išvysta, kai nuvyksta prie jūros. Aš taip pat ilgus metus gyvenau šalia jos, girdėjau nenutrūkstamą ošimą. Man atrodė, kad jūra nuolat kažką kužda – gal savas filosofijos aksiomas. Rimantas po dvyliktos klasės pabaigimo atvyksta į Palangą. O aš, grįžęs į gimtąjį miestą, visada einu pasisveikinti su jūra. Ten yra suolelis, nuo kurio matyti saulė, bangos ir tiltas. Dažnai pagalvoju, kad norėčiau čia sutikti paskutines savo gyvenimo valandas. Nors beveik kasdien galvoju apie mirtį ir jos bijau, sėdėdamas šiame suolelyje nesijaučiu vienišas. Čia išgyvenu ir ašaras, ir džiaugsmą, dėkodamas Viešpačiui už šią galimybę – pripažinti, kaip stipriai mylėjau pasaulį, ir atiduoti save mirčiai ten, kur girdžiu bangas.
Kaskart sugrįždamas užsuku pasisveikinti su drauge Jūra. Ji kužda, o aš įtemptai klausau jos bangų, smėlio čežėjimo, pušynų ošimo. Ten jaučiu savo sielą: vėją, laisvę, keliautoją be krašto ir be laiko. Lyg susitinku su likimu akis į akį, kaip Rimantas. Ir ten jaučiuosi saugus. Saugiau nei tarp žmonių, nes su Jūra nereikia kalbėtis: aš klausausi jos, ji – mano žingsnių. Lyg jausčiau kuršius, dar tebegyvenančius ten, kur sėdžiu. Esu jaunas, dvidešimt vienerių. „Suaugsi – suprasi“, – sako vyresnieji. Galbūt. Tačiau Motina Gamta kalba savąja kalba – kartais tyliai, kartais garsiai. Kol kas dar nesupratau, ką sako. Nežinau savo kelio. Bet žinau, kad palikti jūrą visada skaudu, nes, atrodytų, išsinešu dalį savęs.
Vis dėlto privalau būti jūreiviu, Kolumbu šiame pasaulyje, atrasti nepažintus krantus. Jūra – išmintinga, ji tai supranta, todėl ir myliu ją labiau nei žmones. Gal todėl, kad žvelgdamas į ją, lyg į naktinį dangų, jaučiu beribį tolumą ir nesibaigiantį horizontą. Jaučiuosi mažas, bet tai kažkodėl ramina. Kartais klausiu savęs, kodėl negaliu sekti tradiciniu naratyvu: universitetas, karjera, šeima, vaikai, darbas, draugai, senatvė… Kodėl širdis kviečia kitaip? Suprantu ir Rimantą, kuriam nežinomybė taip pat atrodė gąsdinanti. Ne Dostojevskis ir ne Radausko „Dainos Gimimas” suteikė jam tikrą paguodą, bet kūryba. Gal kitaip ir neįmanoma. Nestatė rūmų, nevedė tautos. Bet sėdėjo kopose ir sukūrė savąją dainą. Tada įsivaizduoju veidrodį, kuriame matyti mūsų skirtingos praeitys, tačiau mūs gyvenimus sujungia jūra.
Jūra, kaip pasąmonė, nepriklauso laikui ar žmonėms. Ji gali būti švelni ir rami, bet gali ir įsisiautėti. Gal dar neatėjo metas man ją visiškai suprasti. Palieku tai Viešpaties valiai. Tik prie jūros tampu pažeidžiamas, nuoširdus ir paprastas – toks, kokio nerodau žmonėms. Galiu pažvelgti chaosui į akis. Smėlis ir vėjas – lyg mano bendrakeleiviai, išpučiantys mintis. Kartais užmiegu vasaros šviesoje, besiklausydamas amžinųjų bangų pasakų. Tuomet jaučiuosi lyg Motinos supamas – suprastas ir pažeidžiamas. Tiek nedaug žodžių reikia. To taip trūksta tarp žmonių…
Ašaros rieda lyg akmenys – nuo akių į širdį. O širdį suspaudžia pulsuojančiai jautriai, lyg jauną citriną. Visada gražiausi saulėlydžiai, visada kas nors pabučiuoja skruostą, palinki labos nakties. Gal romantizuoju, bet siela kalba atvirai su pasauliu. Ir aš nebesistengiu to slėpti. Tad, skaitytojau, gal suprasi. O Jūra tikrai supranta. Ji man – kaipo Motina ir Draugė. Kaip visi, atėjau iš įsčių, sudarytas iš vandens, todėl nešioju savyje „vidinę jūrą“, „krištolinį kosmosą“. Vandens juk neuždarysi dėžėje, kaip ir vėjo, nerimo, tuštumos ar vienatvės. Kaip išgyventi šiame pasaulyje, jei ne klausantis bangų – jų mūšos, skirtingų nuotaikų, lūžtančių atspindžių? Aš myliu Jūrą neidealią, su visais jos trūkumais. Tokią, kokia ji yra.
Tada nežinomybė tampa mano sąjungininke. Kartu stebime saulėlydžius ir saulėtekius ant suolelio Palangoje, klausomės paukščių, vėjo ir pušų choro. Tuomet, kaip sakė Henrikas Radauskas: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ Ir aš jaučiuosi žmogus, kurioje plaka „Šiaurinė žvaigždė“. Kaip ir Rimantas. Abu su viltimi žiūrime į jūros horizontą. Ir jaučiamės laimingi.
