Šiandien rugsėjo pirmoji. Vasaros pabaiga ir tamsiojo laikotarpio pradžia. Įdomu, kodėl sausio 1-oji yra Naujieji metai. Gatvėse bei ore neatrodo, kad esti kažkoks pokytis. O šiandien yra.
Man rugsėjo pirmoji nuo mažens siejosi su nekokiomis asociacijomis. Prisipažinsiu, nemėgdavau eiti į mokyklą. Nemėgdavau duoti gėlių. Vienais metais norėjau nunešti auklėtojai vyno butelį, bet mane perkalbėjo. Gal ir gerai. Bet norėjau nustebinti. Taigi gauna kiekvienais metais tą patį per tą patį. Ir jos vysta. Man visada būdavo paslaptis, ką jos su tomis gėlėmis veikia? Gal turi gėlių banką, kuriame jos bus laikomos kaip Norvegijos šiaurėje, kad ir po apokalipsės liktų kitoms kartoms? Nežinau.
Taip pat aš myliu vasarą. Todėl man rugsėjo pirma yra lyg senų metų pabaiga. Nesvarbu, kad mano gimtadienis spalio mėnesį. O Naujieji metai - sausio 1-ąją.
Einu per gatvę. Įvairūs veidai, išraiškos. Žmonės iš skirtingų socialinių grupių. Skirtingos aprangos. Skirtingi pasauliai. Daug džiaugsmo, juokų. Bet ir užslėpto liūdesio. Susitikimai su seniai matytais klasės draugais. Bet kartu ir ateinančios tamsios dienos. Sunkioji žiema.
Kažkaip paradoksalu. Ši diena lyg sankirta džiaugsmo ir melancholijos, šilto oro ir gelstančių lapų.
Man rugsėjo pirma jau tapusi dar viena darbo diena. Emailai, darbai, skambučiai, išsikalinėjimai. Bet nuo vaikystės joje visada slypėjo ir tebeslypi praradimo, sustojimo metas. Net ir gedulo.
Tiesa, kelios rugsėjo pirmosios nebuvo labai džiaugsmingos. Senelio mirtis. Rasta akmenligė. Išvykimas iš Lietuvos. Ir taip toliau.
Galbūt kiekvienam skirtingai. Nors matau šypsenų raumenėlius veiduose, bet nepaslėpsi lietuviško liūdesio. Jo tiesiog nepaslėpsi, kad ir koks būsi pasaulio pilietis, socialinis kosmopolitas. Ar balsuosi už Tėvynės Sąjungą - komunistus plutokratus, ar už Nemuno dešrą. Galbūt čia įgimtas pasiruošimas žiemos sezonui. Kaip mūsų seneliai ir proseneliai ruošdavosi.
Išskyrus koduotojus. Jie plius minus visada panašioje būsenoje. Kaip kodas. Jį parašei, išsaugojai, atsidarei. Ne vilkas ir ne tavo ex - nepabėgs. Ir jis neturi metų laikų bei zodiakų. Baltai pavydžiu tiems šiuolaikiniams dzenbudistams.
Vasaros prisiminimus užklos rudens tyla. Vėl prasidės Delfi straipsniai apie žiemą, netikėtai užklupusią kelininkus. Ir vėl Švietimo ministeriją tarkuos Sarafinai bei kiti dėl egzaminų. Triukšmas ten, triukšmas šen. Welcome back, kasdienybe.
O už lango tyliai kris lapai ir gamta vėl užmigs deep sleep miegu. “Rezultatai tave nustebins”, kaip Temu produktų reklamose.
O aš toliau stebėsiu ir rašysiu...
