Šiandien sugalvojau pasidalinti kolekcija nuotraukų, kurias saugojau giliai savo skaitmeniniuose stalčiuose. Visada mistiškos buvo man debesys.
Jos nuo mažens mane stebindavo savotišku lengvumu, žaismingumu, saugumu. Įvairiausių formų, įspūdingos spalvų paletės. Ir galvodavau "tai va, ką Viešpats daro savo laisvu laiku, piešia paveikslus virš mano galvos". Tereikia pakelti galvą aukštyn. Ir ten gera. Ten saugu. Vėjo garsu vedinos jos kažkur plaukia, kartais ir pyksta. Nesvarbu, kokios naujienos Delfyje, jos eina ir eina... ir atrodo taip toli, bet ir ranka pasiekiama. Pasakų personažai, laivai, pilys prieš mano akis.
Nereikia niekur ieškoti. Atsisėdu ir pakeliu galvą aukštyn. Ir nusišypso mano ledinė širdis, kaip rieda dangumi Kūrėjo ašaros..
