Aš dabar rašau. Atėjo mintis „stop trying“. Kaip taip? Daugelis žmonių pasakytų, kad jeigu nustosiu bandyti, prarasiu daugybę galimybių. Vėliau, kaip daugelis vyresnio amžiaus žmonių, gailėsiuos senatvėje dėl to, ko nepadariau. Visgi gyvenime supratau, kad visada tenka kažką paaukoti. Dažniausiai – akimirkas. Tampu stebėtoju, tarsi būčiau ne šiame pasaulyje.
Kodėl taip jautriai sureaguoju į paukščio giesmę, vėjo pūtimą, saulės spindulį? Ar tai nusivylimas žmonėmis, verčiantis atsigręžti į Motiną Gamtą ir leistis jos apsuptam? Vidinėje pasąmonėje jaučiu sumišusį visko ir nieko kokteilį – tikrąjį mano yin yang. Tada pagalvojau: „Nustok bandyti.“ Taip Charles Bukowski sakė. Nustok bandyti įrodinėti, meluoti. stengtis būti lyg vaškinė figūra prieš sudužusį veidrodį, atspindintį iškreiptą vaizdinį. Nustok bandyti (čia kiekvienas gali įsiterpti savo variantą). Šioje frazėje – laisvė nelaisvėje. Kažkas gražaus, porcelianiško, laikino ir amžino vienu metu.
Išgirsti vandens tekėjimą ir nusišypsoti – kaip to trūksta šiame pasaulyje. Nuoširdumas. Kaip Sizifas, nusišypsoti likimui ir amžinai stumti akmenį. Kas nenužudo, tas sustiprina. Kažkaip juk reikia pabėgti iš erdvės, laiko, energijos, troškimų ir valios kalėjimo, kuris kasdien gyvena manyje. Kartais jaučiuosi įkalintas šiame narve ir noriu iš jo ištrūkti: tapti stebėtoju, ištirpti erdvėje. Stebiu gyvenimą taip, lyg sėdėčiau ant upės kranto, o laikas tekėtų lyg vanduo – skamba tik prisiminimų garsai, kol aš rašau kitų žmonių gyvenimų metraštį smėlyje.
Kodėl mano prisiminimai tokie skausmingi, kad net bijau į juos pažvelgti? Tai klausimas, svarbus kaip ir „prasmė gyvenime“. Ilgai jo nekėliau. Tiek daug skausmo ir meilės slypi būtent ten. Tik tada suprantu, kiek nuoširdžiai myliu pasaulį: kiekvieną medį, akmenį, paukštį, praradimus, laiką, praeitį ir net skausmą. Tuomet pajaučiu, kiek meilės nešioju širdyje – tai veria lyg skalpelis deimantinis chirurgo rankose.
Kaip Šopenhaueris sakytų, myliu žmoniją, tačiau ne žmones. Kodėl taip? Galėčiau mėginti paaiškinti savo praeitimi. Galbūt neurodiversiškumu ar biologiniais veiksniais. Galiu materializuoti, redukuoti ir vartoti prašmatnias akademines sąvokas, kad pasirodyčiau mandras. Bet aš „nustosiu bandyti“. Nustosiu įrodinėti sau, jog man reikia išorinio patvirtinimo ar žymių. Nenoriu maitinti drakonų – tų šešėlių, kurie kažkada saugojo, bet tapo agresyvūs ir ėmė kontroliuoti. Jie panašūs į reikalingą blogį. Tradiciškai tai vadinama valdžia. Ne veltui Liuciferis – Šviesos angelas, triksteris, Mefistofelis Fausto, kuris yra ir mano dalis: baimės, slapti norai, mintys, kurių vengiu. Jei sakau, kad esu anti-natalistas, galbūt giliai širdyje trokštu kurti gyvybę. Bet drakonai ir Liuciferiškas racionalizavimas įtikina manyti kitaip.
Tai baisu, kai susiduriu su jais, nes jie slepiasi kiekviename šešėlyje. Tačiau ar neįidealumai – mano grožio, kūrybos ir silpnumo šaltinis? Juk trūkumai bei traumos traukia žmones. Tie „šunys“ nori būti mylimi, kaip vidinis vaikas, anima ar animus. Kiekviena pasąmonės dalis patraukia kaldrą į save. Vidiniai drakonai-šunys, žiūrint logiškai, stumia į tamsiąją tuštumą ir amžinąją disociaciją. Tyrimai net rodo, kad melancholiški ar depresijos apimti žmonės silpniau jaučia fizinį skausmą. Vis dėlto, kodėl aš kasryt keliuosi? Kodėl jaučiu skausmą? Gal tai biologija, energijos perteklius, instinktai ar kokie -izmai. Iš dalies taip. Bet juntu ir „baltąją skylę“ – tarsi savą Big-bang‘ą pasąmonės visatoje. Švytintis taškas, mano širdies centras, kuris pulsuoja skausmu ir meile.
Vieną rytą supratau: prasmė slypi paukščio čiulbesyje, jūros ošesyje, vėjyje. Skausmas ir meilė pulsuoja lyg vandenynas: banga ateina, banga grįžta. Tas skausmas – lyg adata į širdį, bet kai atidariau „baltąją skylę“, pajaučiau plakimą, tarsi kito žmogaus apkabinimą. Tai dviejų širdžių susiliejimas, Motinos Gamtos glėbys, kuriame telpa ir mirtis, ir gyvenimas. Kaip Dostojevskis „Broliuose Karamazovuose“ cituoja Evangeliją pagal Joną (12, 24): „Jei kviečių grūdas nekris į Žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas; apmiręs – duos vaisių.“ Būtent ten, grūdo mirtyje, glūdi mano egzistencijos centras: mirtis ir gyvenimas. Grūdas ir žemė.
Sizifas buvo teisus – pats akmens stūmimas užpildo kankinio širdį. Tai ir mano širdies vienintelis tikrumas. Tad įsivaizduoju Sizifą mylintį šį pasaulį. Ir save. Juk nei Sizifas, nei aš neturime kito.
