Visada yra jėga, kuri priešinasi judesiui.
Tačiau vėjas, paliečiantis mano pavargusį veidą,
primena, kad laisvė jau netoli.
Smėlio smiltys prie skruostų – tarsi ženklas man,
kad kiekviename žingsnyje, kiekviename prakaito laše
slypi skausminga šypsena.
Kitų pėdsakus užpustys laikas.
Bet šiandien –
aš einu prieš vėją,
įspaudžiu pėdsakus į smėlį. Kuriu naują taką.
Ir galiausiai, kai atsisuksiu į horizontą,
galėsiu pasakyti Dievui, su laimės ašaromis akyse:
aš esu dabartyje.
There is always a force that resists movement.
But the wind touching my tired face
reminds me that freedom is near.
The grains of sand against my cheek are a sign to me
that in every step, in every drop of sweat,
there is a painful smile.
The footsteps of others will be buried by time.
But today—
I walk against the wind,
pressing my footprints into the sand. I create a new path.
And someday, when I turn toward the horizon,
I will be able to say to God, with tears of joy in my eyes:
I am in the present.
