Aš - vėjo kedenama smėlio smiltelė
Pro tankmę pušynų, pro jūros bangas,
Kai skriesiu, prašysiu, kad giesmę giedotum,
Kol triukšmas užpildys šėšėlio duobes.
Viliuosi, kai dingsiu ir tyliai išnyksiu,
Tie antrankiai skausmo galbūt jau ištirps.
Nestums manęs laikas į rūką, klajones
Per miškus bekraščius, pasaulio šalis…
Plieninės apyrankės, spaudžiančios širdį
Tikriausiai ilgai karštą kraują stingdys.
Kada teks atrasti nežemišką lobį
Ir rytas saulėtas greitai prašvis.
Ar ratas klajonių suksis per amžius?
Tylus Dievo balsas išgirstas bus?
Kai takas ištrauks jėgas paskutines
Galimybės sugrįžti namon nebebus…
Gilyn aš neriu link žiburio, laukiu
Atrasti tą raktą, ištirpti šviesoj.
Kada bus atvertas lobis Sizifo,
Širdis akmeninė į žvaigždę pavirs…
