Plačiai nusėti senųjų protėvių keliai
Rodė vingų taką į Olimpo kalno viršūnę.
Ir ošė brandžių beržų paunksnės tyliai
Kantriai laukė sužydėjimo pasauly.
O jos atrastis buvą lyg nelaukta audra!
Sudrebino žemę estetinio marmuro garsais.
Mirgėjo dangaus platybės viltinga pudra
O ji švytėjo, tarytum deivė, aidėjo tyriais balsais...
Lengva saulė švietė ir tylus mėnulis
Egzistencija be josios buvo lygus nuliui.
O rudų akių protingų gilus žvilgesys
Lyg jauno paukščio ritmingas skambesys.
Girgždančias negandas ir pyktį slogų
Užrakinome šešiaspynėje širdies gilumoje.
O šviesios vilties ir meilės, laimės proga
Skendė, žybčiojo viltingos sielos tolumoje...
Stebėjome jūros horizontą gilių prisiminimų tremtyje.
Toli jau tolima žvaigždė, įsprausti mes laiko lemtyje...
