Žiūriu šaltai į nesibaigiančius laukus
Mąstau aš, pasąmonė trukdo
Bejaučiąs aš, kad likimas baugus
Viskas ką stačiau jau seniai žlugo.
Vasaros upės, nykus zvambesys
Šildo, pribrendina mano suterštą sielą
Kad kas paskaitytų likimų knygą mielą
Tik svajonės, likimu stingsta žvarbesys.
Kada man parodys kelią, apšvies mane?
Lyg per atogrąžų miškus keperioju nusekęs
Tas sielinis nihilizmas žudo, naikina save
Grimzdanti materialybė, verkia vyras aptekęs.
Tai kur ta prasmė? Kodėl skausmas?
Neiššifruojamų vertybių tekstai glumina
Degantis velnias ir trikdo, ir siutina
Kas mane nustums, ištrūks dieviškasis šauksmas?
Tas mažytis taškelis nelaimių jūroje
Keista ir baugu, koks jis svarbus
Užrakintas Jo planas tūno sieloje
Palaima skruzdelytėje, koks jis alkanas, kantrus.
Egzistencija sulinkusi trupina gyvuosius
Jokios technologijos to nepakeis,
Pusiausvyrą sunaikinus, apokalipsė nuteis
Istorijos degs ir niekas nepakeis senuosius...
Egoizmo užguitas, aklas luitas žudiko kelius nuties
Nukreips tave nuo tikrosios žvaigždės
Gėlė vys, saulės bučinys smakro nepalies
O žemė drebėdama nuo šalčio, ilgėsis, kentės.
Krisime nuo šlovės krioklio lyg panaudoti skudurai
Kur ta šviesa? Pamiršai? Mes gi tik kvaili padarai.
