Skrendu aš savo padangėmis
Atvėsusiomis, tuščiomis
Galvoju ir šneku savyje apie praeitį
Kodėl tokia ji bjauri.
Stoviu aš prie krašto,
Žiūriu į dausas
Žiauriai man kažkas traška
Žvilgčioju į tašką, slegia mane kažkas.
Gyvenimas yra ilgas
Kai laikas sustoja
Bet tavo mintys
Niekaip neapstoja.
O kaip aš norėčiau sudegti gėlėje
Būti spalvingas, lygus, be daubų
Bet laikas nestoja, pykstu ant trukdžių
O atmosfera nelygaus mano pasaulio, bekontrastėje dulksnoje.
Geriu aš iš puodelio, šaltaus
Nesirodo man kelias, tapti puikiu
Apkandžiotas, keliaklupščiuoju, laukiu budraus
Gelbėtojo, kuris išvestų mane, nulipdytu idealiu.
Linksmai verkiu, horizonte lėkiu
Suspaustas tarp sienų, aš keturių.
Matau mėnesienoje, šviesa gale!
O mano entuziazmas jau patale...
Neriuosi per odą, lekiu spaudžiamas
Mėnulis nurodo man kelią, nedraudžiamas
Jau paliečiu jausmus savyje
Bet pasirodo, tai tik buvo sapnas manyje.
Žiūriu į vėją, trikdantį medžius
Ir mąstau, kas man padės parklupdyti mane.
Šypsausi iš nevilties, jaučiuosi kaip karste
Tačiau, iškylu tik pamatęs tave.
Žmogiškumas nužudo, išlydo žvėrį manyje
Nes tu, tu, tas trumpinys, kurį širdis traukia mane...
