Modernioji simplistika guodžia ir mokina
- Nereikia visko turėti, tapk protingesnis!
Nevilties burbulai sprogsta ir anglies dioksidas šokdina:
- Ne visi turi pinigų, būk supratingesnis!
Kuokštai pilkų lapų skraidžioja virš gyvų karstų
Robotai juda, šliaužia į neviltį
Kad kaip norėčiau pamatyti vėją šeliantį
Bet bangos ir bokštai stabdo, baugu.
Jaunimo bangolaižiai smūgiuoja visur
Norime dar gyventi, žydėti!
Bet realybė kitokia, savijauta trūkčioja kitur
Aš mirsiu, kaip ir skruzdė darbo, noriu praleisto laiko gedėti.
Klaida, užminta laimės gėlė, dingsta
Altruizmo pojūčiai slūgsta dar vis
Senieji luoniai verkia ir nerimsta:
- Ar mūsų kultūra dar liks čia iš vis?
Moralė, kaip medžio šaknys, laiko žemę
Garbė, meilė, taurumas, sprogsta pavasario augalai
Sausra užpūtė naujovių, sugriauti, sunaikinti ąžuolai
Gamta nudegusi, parazitai žudo, melu pasaulį remia.
Ar to negana? Keršto, kraujo, rietenų?
Mūsų protai nukentėję nuo perdozuotų pykčių
Ateities rėmai sukirmiję, laikosi silpnai
O ar tas mesijas išgelbės mus greitai?
Aš persmilkęs mėšlo tvanke
Kūnas dreba, meldžia gelbėti save
Priverstas esu stumti vergo dalią sunkią
Nes noriu atrasti, pajusti tave.
Tas pirmasis skrydis, leisk man pakilt, išsivaduot!
Pirmasis laisvės oro įkvėpimas, jau artėja
Laimės šviesa, greitai manyje šviesą sėja!
Pažvelgiu į nykią praeitį, ir mąstau: nesustot!
Įkvepiu oro ir atmerkiu akis
Žiba virš lėktuvo žibintai
Tai buvo tik dar viena naktis
Čia buvo tik svajonė, atsidūstu tamsiai...
Tyra ašara persmelkia veidą
Tik dar viena žudanti diena
Pasižiūriu, žiba žvaigždutė viena
Nusišypsau ir jaučiu, tai gyventi man leido.
Žemė, didžiulė srutų duobė, atleidžia
Kantri, maloninga, mylinti mus
Ir planetos kraujas jau sunkiai sukręšia
Ką mes su ja darome, tuoj ji uždus!
Pasaulis neišmoko tą pamoką karčią
Bausk, Viešpatie, mus su gėrovės kalaviju
Pagailėk, pasodink į širdį gėrovės seklą, saldžią
Nes jei ne Tu, tai sugriūsime mes
Išleisk iš persipynusio pasaulio tą kančią
Ir vyšnios vėl žydės!
