Virš mūs galvų nukloja švelnios debesys
O virš jų - dega nežinomybės žiburiai
Bet ar pagalvojai, ar tai tiesa? Gal tai melas?
Gal tai tik illiuzija, blogio šlamesys?
Laikas negailestingas
Jis griauna mūsų viltis
Tikėjimo džiaugsmas griūna aistringas
O siela sugniužusi, artinasi mirtis.
Toks jau pasaulis trapus
Negali nuspėti savosios lemties
Medžiai džiūgauja laikina šviesa
O melancholija žudo, daro mus morališkai liesais.
O! jaunystės kvapai, kokie jie malonūs...
Sklendi lyg laisvas erelis, paklaidintas pelės.
Pamatai pakelėje, kviečia tamsybių salonas
Sustok, pagalvok ir gyvatė tavęs nekerės.
Kelkis, žmogau! Melas nemiega.
Numesk vergo ginklus!
Pakilk aukštyn, praeik sunkius šlaitus.
Nesustabdys tavęs niekas, net netvarus sniegas!
Nekilk per daug aukštyn, ištirps tamsaus vaško sparnai
Prieš Viešpatį mes vienodi
Nesame gamtos valdytojai, tik Dievo Tarnai
Sąrašas blogybių ant mūsų pečių, laukiami esame sode.
Siaubingas likimas laukia tų, kuriuos baisusis aplošęs.
Dykynė plati, šviesa kurčiųjų tikrai negėdės.
Neik į parankę su nematančiais, ugnies ežeras esą pasiruošęs.
Išsigelbėsi, meilė, džiaugsmas kiekvieną žingsnelį tave lydės.
