Ruduo, vasara, pavasaris ar vasara?
Nesustabdys nors ničniekas.
Ne vasaros audroms, ne žiemos šalčiams.
Rudens žiedai krenta, o žmonių verksmai skrieja visur.
Žiemos paveikslas šąlą, kaip ir šąlą mūsų mintys, keisti jausmai.
O pavasaris aukštyn lekia, virš dangaus skrieja šviečiantys taškai.
Pučiantis vasaros vėjelis šildo mus, bet ir kelia mus mąstyti, gyventi kaip
Nepažįstami, pasijausti kitokiu.
Rauda moterys, rauda šeimos, bet
Pasibaigti to negana.
Nesustabdys to niekas, nei karas, nei paguoda...
Gyventi reikia kitaip, bet to dar negana.
Noris šilto guolio, šypsenų, laisvės ir to dar nepilna.
Visi turi norų, vieni mažų, kiti didingų.
Tačiau reikia suprasti akimirką, kad viską
Turi palikti, rūdėti, o tu keliauti svetur.
Gyvenimo baimes reikia kovoti kaip akis į akį, žiūrėti prieš save,
Įveikti, sunaikinti, tapti stipresniu.
Mūsų daug nėra tik čia.
Mes, žmonės, esam lyg tie migruojantys
Paukščiai, skrendantys savo minčių padange.
Bet jau toks brandumas, verksmų jau gana...
